EIKEJIMŲ ISTORIJA

Su paveikslais

PILNA APŽVALGA TIKYBŲ VISŲ TAUTŲ: CHINŲ, JAPONŲ, EGIPTENŲ, SEMITIŠKŲJŲ TAUTŲ VIDURINĖJ AZIJOJ, ŽYDŲ, TURKŲ, INDUSŲ, PERSŲ,GREKŲ,RY MIONŲ,SLAVŲ, LIETUVIŲ, GERMANŲ, KELTŲ IR T. T.

BENDRADARBIAUJANT KITIEMS MOKSLININKAMS

Parašė

D. P. CHANTEPIE DE LA SAUSSAYE

Vertė iš rusų kalbos

J- TAI EEE

— R

CHICAGO, ILL, Turtu ir Spauda Lieiuva Publishing Co., 3252 So. Halsted St. 1914

ĮŽANGA PRIE LIETUVIšKOJO LEIDINIO,

Dar laukiniame stovyje, žmogus stengėsi išaiškinti sau visą daugybę aplink matomų ir jam nesupraniamų gamtos apsireiškimų, stengėsi surasti jiems priežasis. Pirma min- tis, žybtelėjusi žmogaus sąmonėje, buvo klausimu: iš kur tas viskas atsirado ir keno valdoma. Atsakymas, supran- tama, buvo duodamas sulyg tuolaikinio žmogaus proto išsi- vystymo. Atsirado daugybė visokių žmogaus sutvertų die- vaičių, piktų ir gerų, kurių kiekvienas buvo skaitomas tam tikros apsireiškimų eilės priežastim ir tvarkytoju.

Tokiu budu pačioje žmogaus mintijimo pradžioje gimė tikčiimas. Tie Aievaičiai žmogui statė tuos arba kitus reika- lavimus, kurių neišpildymas buvo skaitomas baustinu prasi- žengimu. Taip su tikčiimu atsirado ir moralės, doros, gero ir blogo supratimas,

Suprantama, kaip pats tikėjimas, taip dora buvo pilnoje santarvėje su žmogaus išsivystymo laipsniu. Bet ilgainiu žmogaus prityrimas didinosi ir tobulinosi. Žmogus, vis ge- riaus pažindamas gamtą ir jos apsireiškimus, pradėjo matyti klaidas senamjame savo tikėjime. Žmogus jieškojo naujų aiškinimų, kurie butų sutartyje su platesniu jo prityrimo, žinijos apymiu.

Iš kitos pusės, ilgainiu tasai pats prityrimas rodė, kad įvairųs apsireiškimai dažnai turi vienas ir tas pačias prie- žastis. Tokiu budu palengva nyko dievų skaitlingumas.

Vystanties žmogaus protui, vystėsi ir jojo siela, jausmai. Aiškinimai kas kart buvo duodama tobulesni, gražesni.

Tose dviejose vagose ėjo tikėjimo išsivystymas. Die- vų skaitlingumo mažėjimas laipsniškai atvedė žmogų prie vieno Dievo, visų priežasčių Pradžios supratimo. Žmogaus sielos švelnėjimas ir tobulėjimas gimdė švelnesnes tikėjimo ir doros formas, kol galop neprieita prie dabartinių augštai išvystytų Dievybės supratimo formų.

Dabartinieji tikėjimai galima gerai suprasti, tiktai pa- sekus tą vystymosi taką, kurį jie perėjo, tai yra pasekus tikėjimų istoriją. Tą skaitytojas kaip sykis randa šioje knygoje.

= =7

1. Antropologija ir Etnografija

Antropologija užsiima psychiška žmogaus gyvenimo puse, etnografija — draugijine; pirmoji ima žmogų kaipo gamtišką esybę, antroji kaipo racijonališką draugijinę esy- bę. Lengva suprasti, jog šitie du mokslai negali buti aiš- kiai atidalinami, nes kiekvienu žygiu jų klausimai susikerta vienas su kitu. Nėra priežasties darymui dar kito skirtumo terp etnografijos ir etnologijos, kaip tuliems tas norėtųsi daryti. Nors etnografija gali paimti į rybas savo klausimų visą protišką žmogaus augį, bet žmonės abelnai skiria etno- grafišką žemutinių veislių aprašymą nuo civilizuotų tautų apšnekėjimo ir tokiu budu pastato etnografiją terp antro- pologijos ir istorijos. Šitoje etnografiškoj dalyj męs turi- me dvigubą tikslą pirma savęs. Pirmiausiai, kiek mokslas gali mums pagelbėti, paduosime apžvalgą etnografiškų žmo- nių dalinimų, nes jie išdalies gelbsti apsklembimui tikėjimo augio. Paskui pažvelgsime į tikėjimus, randamus pas įvai- rias žmonių veisles ir nesirubežiuosime laukiniais, bet imsi- me į savo privedžiojimą tas pusiau, ar visai civilizuotas tau- tas, kurių istoriškas augis yra užslėptas nuo musų akių, tokias, kaip suomiai, japonai, civilizuotos Amerikos tautos, keltai, slavai ir net finikai.

Išimtinai antropologiškus klausimus galime atidėti į šalį. Vienas svarbiausių yra žmonijos vienumas. Tikras ginčo stovis terp monogenistų ir polygenistų yra tas: kad paeigos vienumas negali buti parodytas nė istoriškai, nė kalbiškai, bet kad fiziškas ir psychiškas vienumas yra ypa- tingai patvirtinamas gausumu maišytų veislių ir susitai- kymu savo reikybėse, buduose, ir tt. = Klausimui su- lyg skirstymų žmogaus prie įvairių ryšių turime prisižiurėti arčiaus. Žmonės yra skirstomi į veisles sulyg tam tikrų pa- veldėjamų ar typiškų fiziško budo skirtumų, ir į tautas bei tautų šeimynas sulyg kalbiškų ir istoriškų sąryšių; pirmas skirstymas priklauso antropologijai, antras etnografijai, bet jų vienos nuo kitos negalima skirti. Pas laukinius veislė yra vienintėliu dalyku, kurio męs galime žiurėti, bet augš- tesniuose civilizacijos stoviuose šitas padaro tik pagrindą, ant kurio yra atsibuvęs tautos augis. Labai retai terandi tautišką jausmą monarchijoj, kur įvairios veislės politiškai sujungta. Bet įvairios šakos tos pačios veislės dėl abelno

—- 3 -—-— likimo gali suaugti į vieną tautą. Gerai žinomi šito tvirtini- mo pavyzdžiai suteikiama yra Austrijos ir Prancuzijos, Žmonijos klasavimui keletas atžymybių imta į skaičių. Pirmiausiai odos varsa: net senovės egyptiečiai pažinojo ši- to skyrimo ženklą; ant savo monumentų jie piešė syrus gel- tonai, lybiečius baltai, negrus juodai ir patys save raudonai. Blumenbacho vis dar populiariškame klasavime, kuriame ištikro žmogaus veislės dalinama sulyg penkių sausžemių, teipgi svarba dedama ant varsos, kaipo svarbiausio atskyri- mui ženklo, kuriuomi paskirstoma į negrus, malajus, kau- kaziečius, amerikiečius ir mongolus. Cuvier kalba apie bal- tąsias (kaukazines), geltonąsias (mongolus) ir juodąsias (etiopiškas) veisles; tokiu jau budu Tyloras mini juodas, rusvas, geltonas ir baltas veisles. Bet daugelis kitų fiziškų ir anatomiškų pobudžių imta į svarbą. Šiteipos Ouetelet išmatavo pas įvairias veisles vidutinio didumo žmogaus (homme moyen) augštį ir sąna- rių santykį; jis randa, jog augščiausi žmonės patagonai, viršija abelnai tik vienu ketvirtdaliu mažiausius žmones, bušmėnus. Kaipo klasavimo principas kaukolių pavidalas yra svarbesniu. Švedų antropologas, Retzius, padalino žmo- nes į dolichokefališkai-ortognatiškus ir dolichokefališkai- prognatiškus, brachykefališkai-ortognatiškus ir brachykefa- liškai-prognatiškus ir savo įvairiuose raštuose išskaitė viso- kias veisles ketveriopai po šita kategorija. Be to žmonijos klasavimas buvo siulomas ypatingai sulyg plaukų budo. Ši- tai Fr. Muelleris paduoda tokį sumanymą: I Vilnaplaukės tautos: a) kuodžiai (hottentotai ir papuasai), b) garbiniai (negrai ir kafrai), Ii Švelnaplaukės tautos: a) tiesaplaukiai (australiečiai, hyperborėjai, ameri- kiečiai, malajai ir mongolai), b) garbiniai (dravydai, nubijonys ir terpže- miečiai). |

Prieš šitą klasavimo principą, sulyg plaukų, Gerlandas ir kiti parodė faktą, jog jokis zoologas nevartoja jį savo gyv sių klasavimui kaipo charakteristišką ženklą. Pana- ųs sprendimai yra prieš visus klasavimus, remiamus ant kokio nors vieno fiziško pobudžio. Ne viena šitų skiria-

—- 4 -——

mųjų žymių nėra gana charakteristiška pati savimi; dau- gumas nėra stovioms, bet iki augštam laipsniui yra įvei- kiamos išlaukinių aplinkybių ir daug skiriasi pas pavienius tos pačios veislės. Todėl dauguma žmonių savo klasavime jungia daugelį atžvalgų, etnologiški (kalbiški) apsireiškimai yra paduodami antropologiškiems (fiziškiems) apsireiški- mams, arba pridedami prie jų (teipgi Fr. Muellerio) ; arba klasavimo principas yra išvedamas ne nuo vieno, bet nuo visų ypatingumų, imamų drauge. Šituo paskutiniu budu Peschelis ateina prie septynių veislių, — australiškos, pa- puasiškos, mongolėnų, dravidų, hottentotų ir bušmėnų, ne- grų ir terpžemiškių. Šitame klasavime netinkamiausia gru- pa yra mongolėnai, palikti daugumos autoritetų labai ne- apsklembtais, sulyg Peschelio gi suprantami mongolai, ameri- kiečiai ir malajai. Etnologiški išvyzdžiai, kurie žmonijos klasavime turi buti imami su fiziškais, patys savimi negali duoti mums patenkinamos klasavimo sistemos, tik be jų negalima apsieiti. Turime kreiptis prie kalbos ir budų; bet, kadangi budai negali buti sistematiškai sutvarkyta, tai mums kuone išimtinai parsieina prisižiureti kalbai. Kol filologija nebuvo padariusi kelio, etnografija neturėjo teipgi teisingos vietos šale antropologijos. Sulyginamosios filolo- gijos tardyme reikia žiurėti kalbos formos (viensiliabinė, jungtinė ir lankstomoji), kaipo ir gausos žodžių (žodyno). Bet tautų giminingumo klausimai niekaip negali buti pilnai išrišti šituo budu. Net jei įvairios spragos musų dabartinč- je filologiškoj pažintyj butų užpildytos, tai vis nebutų ga- lima išskaityti aiškiai istoriją daugelio kalbų iš jų dabarti- nių formų. Teipgi turime atminti, jog daugelis tautų savo kalbą išmainė ant savo svetimų valdovų ir ateivių kalbos, arba sumaišč ją su anų kalba (negriškai-angliška, arabiškos šiaurinėje Afrikoje ir išpaniška pietinėje Amerikoje) ; toly- gus procesas, apie kurį męs neturime žinios, galėjo įvykti kitose vietose. Todėl nevisuomet yra teisinga spręsti apie tautos paeigą iš jos kalbos.

Turime paminėti dar vieną klasavimą, butent, tą, kurį Gerlandas remia gamtiškų aplinkybių įtekme. Sulyg įvai- rių žmonių padėjimų šalyse, kuriose jie gyvena, jie yra da- linami kaipo didjuriškės, amerikinės, mongolinės, ara- biškai afrikinės ir indoeuropinės veislės, prie kurių galiaus turime pridėti atlikusius dravydus. Didžiausia abejonė su-

— 5 po keliama čion išdrysimui skirti arabus ir semitus prie visų Afrikos veislių, kuomi, žinoma, Gerlandas gali kreiptis prie pavyzdžio Lathamo Atlantidae, ir prie pastebėtino pana- šumo ne tik terp šiaurinių afrikiečių, bet teipgi kafrų ir semitų veislių.

Savo etnografiškai apžvalgai męs nesilaikysime jokio mėginimo moksliškai dalyti tautas, bet abelnai seksime po- puliariškus geografiškus dalinimus. Todėl trumpai aprašy- sime įvairias tikėjimo formas, kaip jos apsireiškia pas afri- kiečius, amerikiečius, didjurėnus, mongolus ir terpžemie- čius. Pas šitas atskiras veisles męs susitiksime su įvairybė- mis civilizacijos laipsniuose. Užvadinimai “civilizuotos ir necivilizuotos tautos", yra tik iš dalies teisingi, kadangi nė- ra tautos visiškoj laukinybėje, bet visur kalboje ir draugi- jinėse formose yra jau tuli civilizacijos elementai. Su šita išlyga vienok galime palaikyti paprastus užvadinimus. Tik- riausiu dalyku yra sekti Tyloro sumanymą, Jis vadina tas veisles laukinėmis, kurios nedirba žemės, ar neturi naminių gyvulių, kurios užsilaiko medžiokle ir žvejojimu, gyvenan- čios daugiausiai giriose ir vartojančios tik prasčiausius me- džio ir akmens pabuklus. Bet kaip tik žemė yra dirbama ir bandos yra laikomos, tuojaus augštesnis civilizacijos laip- snis yra pasiekiamas. Veisles šito vidurinio laipsnio Ty- loras vadina barbarais; jie gyvena daugiausiai apsisčdusiai garduose ar kaimuose, o jei bastosi kaipo nomadiški pie- mens, tai jie yra iškilę augščiau laukinio stovio turėjimu savo bandų. Abelnai, barbarai gali apdirbti nauges. Tre- čiu laipsniu yra civilizacijos laipsnis; vartojimas rašto yra sąlyga, nuo kurios prasideda istoriškas gyvenimas, praeitės pasekmės sužiniai imama dabartės gyveniman. Tikėjime teipgi galima atskirti tris laipsnius, bet jie nevisai lygiai eina su Tyloro trimis civilizacijos laipsniais. Žemiausiame laipsnyj randame viską, teip teorijoj, kaip ir praktikoj, visiškai nesuorganizuota; dvasios nėra pavieniuojamos ir kuone išimtinai magiškos garbinimo formos sujungta su specijališkais kasdieninio gyvenimo reikalais. Viduriniame laipsnyj randame gerai organizuotą kultą su kunigija, taik- liškai atsikartojančias šventes ir garbinimo formas, netu- rinčias jokios specijališkos laukiamos veikmės, tik teip sau vartojamos, kadangi jos priklauso Dievo garbinimo siste- mai. Sužiniai dabojamas ir išsivystęs tikėjimiškas mokini-

6 mas, perduodamas raštu, charakterizuoja augščiausią laipsnį. Vienas svarbus klausimas telieka: kuo galima išaiškinti šituos didelius skirtumus civilizacijoje ir tikėjime? Daugu- mas žmonių aiškina tą gamtiškais palinkimais, kuriuos vie- na veislė turi, kita ne. Pirmiaus žmonės, terp kitų ir Klemm, kalbėjo daug apie veikliąsias ir neveikiamas veisles; dabar tautų ypatybės nuodugniau ir aiškiau apsklembta. Kaip nė sunku butų atskirti pradinius burinius ir tautiškus palinkimus nuo palinkimų kilusių istorijos bėgyje ir įgytų besivystant, bet dauguma žmonių laikosi nuomonės, jog kraujas duoda tam tikrus palinkimus ir jog civilizacijos augštenybės laipsnis gludo savotiškame veislių su- simaišyme. Šituo klausimu buvo sukeltas žingeidumas pla- tesniuose ratuose, ypatingai gaivus pasipriešinimas iššauk- tas Renano aprašymu prigimto semitiškų veislių palinkimo. Bet pažvalga, jog tam tikros pajiegos ir palinkimai gamtos yra teikiama veislėms ir tautoms, nera abelnai priimta. Yra mokykla, aiškinanti viską išlaukinėmis aplinkybėmis ir iš- lygomis; tuli sako šitą esant materijalistiškais ir demokra- tiškais prietarais*). Bet net Waitzas linkęs yra atidėti į šalį įvairių veislių pradinių protiškų gabumų skirtumus, ne tik kaipo negalimus parodyti, bet teipgi kaipo negalimus. Priešingai šitam žmonės nusisiunčia ne tik prie stokos aiški nimų, paremtų grynai išlaukinėmis sąlygomis, bet ypatingai tankiai prie prirodyto veislių nesugiebumo peržengti tam tikrus proto rubežius; iš kitos gi pusės, prie spartumo, su kokiu tauta griebiasi ir palaiko viską, kas sutinka su jos gamtiškais palinkimais. Jei sulyginsime karštakraujį negrą su melancholišku malajumi, tai vargiai tegalėsime tvirtinti, jog šitoms dviem veislėms sumainius savo bukles ir sąlygas jos teipgi turės sumainytus proto gabumus. Toki skirtumai galima priskaityti tik pradiniam palinkimui.

2. Afrikos Tautos.

Nusisiuntimo raštai. "Turtinga bibliografija iki 1859 m. pas Waitzą II. Naujų tyrinėjimų istorija yra aprašyta Ed. Schauenburgo, Reisen in Central-Africa von Mungo-Park bis auf Dr. Barth und Dr. Vogel (2 tom., 1865), 17 pavidale trumpos apžvalgos K. M. Kano, parašiusio teipgi olan- diškų veikalų bibliografiją. Pilną medžiagą paduoda jau minčta abelna rašliava kaipo ir skaitlingi kelionių aprašymai bei misijonierių atskai-

*) Sulyg šito dalyko yra svarbus straipsnis: Race in Legisiation and Political Economy (Antropolog. Review, 1866).

— Ž —

tos. Męs paminčsime tik svarbiausių atradėjų ir rinkšjų vardus: B Barth, Burton (rytinė Afrika), Caillie' (Timbūktu) ans (ikaras AT riką), du Chaillu, Hanoteau ir Letourneux (Kabylia), Klunzinger (augš- tutinis Egyptas, Livingstone, Moffat, Mungo Park (vidurinė Afrika), Rohlis, „Schweinfurth, Soleillet, Speke (Nyliaus ištakos), Stanley, Vogel (jo kelionės aprašyta H. Wagnerio). Medžiigos vertė etnografijai ir ti- kėjimo istorijai, esanti šituose veikaluose, labai įvairi. Apžvalgą visų šitos svieto dalies kalbų paduoda R. N. Custo, A. Sketch of the Modern Languages Of Africa (2 tom., 1883). Yra labai svarbųs W. H. J. Blecko tyrinėjimai pietinės Afrikos kalbų. Apie kiuržus turime A. de Guatrefageso, Les Pygmees (1887 m.). Nuo kitokios atžvalgos yra svarbųs A. H. Pasto, 4Afrikanische Jurisprudenz, Etnologisch-juristische Beitraege zur Kenntniss der einheimischen Rechte Africas (1887 m.).

R. Hartmann, Die Voelker Africa's (1879 m.); jis teipgi davė smulk- menišką aprašymą, Die Nigritier (I. 1876). Iš veikalų, suteikiančių ypa- tingą akyvumą tikėjimų istorijai, paminėsime sekančius: W. Bosmano, Nauwkeurige beschrijving van de Guinese Gould-Jand-en Slave-Kust (3čia laid. 1737 m.); A. Bastiano, Ein Besuch in San-Salvador (1859, šitas vei- kalas yra laimingu autoriaus styliaus iššmimu i> padaro pagrindą dau- gumui Fr. Schultzeo fetišizmo apšnekų; B. Cruickshank, Achizenjaehriger Aujfenthalt auf der Goldkueste (1834); J. L. Wilson, Western Africa, its history, condition and prospects (1856).

Sulyg šios dienos Egypto daugybė aprašymų kelionių, iš dalies su paveikslais (toki kaip Eberso Aegypien) yra plačiai žinoma. Kaiku- riuose monumentų aprašymas padaro svarbiausią dalį. Geriausia knyga apie šiolaikinę Egypto valstiją vis dar tebėra E. W. Laneo, An account of the Manners and Customs of the Modern Egyptians (2 tom., 1835 m.) ir teipgi F. Baedekerio, Aegypten su nauda gali buti studijuojama kitų ne tik keleivių.

Apie pietinę Afriką geriausiu veikalu yra G. Fritscho, Die Einge- borenen Sued-Africas (1827 m.). Be šito, nuo tikėjimiškos atžvalgos už- imanti yra Casalis, Les Bassoutos (1859 m., misijonieriaus gyvenusio terp jų per 23 metus); Th. Hahn, Tsuni'-goam, the supreme Being of the Khoi-khoi (1882 m.); Callaway, The Religious System of the Amazutu (1868—72 m, išėjo keturiuose tomuose ir buvo atspausta Folklore Society, 1884 m.).

Apie žydus, muzulmanus ir krikščionis Afrikoje reikia teirautis A. Oppelio, Die religioesen Verhaelinisse von Africa (Zeitschr. d. Gesellsch. 1. Erdkunde, Berlin, 1887 m.).

Apie Madagaskarą yra teipgi turtinga rašliava, surinkta J. Sibreeo. Svarbiausiais darbais yra J. Sibreeo, Elliso ir kitų darbai.

Skaitlingumas tautų Afrikoje etnografams daro dau- gelį kliaučių. Net nepaisius ant skaitlingų svetimų įei- vysčių ir užkariavimų, besikartojančių nuo seniausių laikų iki šiai dienai, per kuriuos Afrikos gyventojai buvo suvesti į bendrumą su likusiu svietu, tai vis gi klausimas sulyg pradinio tautų giminingumo, gyvenančių šitoje svieto dalyj, su kitomis šeimynomis ir veislėmis, pasirodo kėblum augš- čiausiame laipsnyj. Net terp savęs Afrikos buriai parodo tokį nepanašumą, jog mokslinčiai sako ant šito sausžemio esant penkioms ar šešioms veislėms. Lybijos gyventojai šiauriniu pakraščiu, egyptiečiai ir etiopai yra laikomi pri- klausančiais prie terpžeminių veislių, padarydami hamitiš-

5

ką šeimyną, arčiausiai susirišančią su semitiška. Bet, iš kitos pusės, žmonės manė suradę pradinio giminingumo žymes terp šiaurinių Afrikos berberų ir baskų. Į pietus nuo šitos hamitiškos grupos randame nubijonis viršutiniu pa-Nyliu, o pietiniu didžiojo tyrlaukio pakraščiu fulus. Ši- tie paskutiniai dveji padaro atskirą veislę. Sausžemio vidu- rys iki 207 piet. ilg. yra užimtas tikrais negrais. Pietinė dalis apgyventa dviejų veislių, kafrų, hottentotų ir bušmėnų. Šie paskutiniai yra laikomi arba išsigimusiais hottentotais, arba skaitomi, drauge su išsibarsčiusiais kiuržų buriais, vi- durinės Afrikos savotiška žmonių veisle, gal ir liekana pir- mųjų žmonių.

Šitas klasavimas negali dar buti laikomas galutinai tikru. Ypatingai labai neužtikima senovės egyptiečių paeiga. Visi egyptologai skaito egyptiečius priklausančiais prie terp- žeminių veislių; daugiausiai ką leidžia tuli tai tas, kad se- nos faraonų imperijos civilizacija kilo iš susimaišymo afri- kinio ir semitinio kraujo. Jie deda net svarbą ant dalykų panašumo egyptiečių ir indogermanų nuomonėse. (La Page Renouf), arba bando surasti Egypte priešistorišką semitiš- kos ir indogermaniškos veislių vienumą (Lieblein). Kad Egyptas turėjo pirmesnius santikius su vakarine Azija ir kad buvo vaizba vedama su Babilionu kaipo ir vienvaliniai semitinių burių danginimaisi ir finikų apsisėdimai. Ši- tas aiškiai mums buvo parodyta, terp kitų Eberso. Todėl, ar mums Herodatą rekia palaikyti klaidingu ir už- ginti visus egyptiečių sąryšius su šiaurinės Afrikos tauto- mis, tai yra kitas paklausas. Šitoje dėstyj kalba viena gali spręsti, nors ji tikrai nurodo linkui Azijos. Pobudis, žy- mėjantis senovės egyptiečius, pradinis originališkumas ir ištvermė, ant kurių Ebersas ypatingai apsistoja, nėra to- kiais, koki taikosi pas negriškąsias veisles, kuomet garbini- mas gyvulių, (kurį De Brosses jau nurodė), fetišizmas, garbinimas mirusių ir apipiaustymas yra stipriais prirody- mais tolygumo egyptiečių ir negrų. Anatomiško mumijų tyrinėjimo išvadai butų svarbiausiais, jei nevisiškai- išri- šančiais: sulyg R. Virchowo, šitie išvadai nėra prielankųs afrikiniam giminingumui. Abelnai dalykai stovi šiteip: senovės egyptiečių kulturos sąryšis su vakarinę Azija vis dar persveria nebe svarbos giminingumo žymes su negrais

— 9 —

Afrikos žmonių vienumas, pripažinamas Gerlando, pri- skiriančio arabus ir semitus, dabar karštai yra ginamas R. Hartmanno. Jam norėtųsi visai iš vaizdos išvaryti “mė- lynjuodį, storasprandį, vilnagalvį negrą, o jo vietoj pasta- tyti, nigriciją“, kuris nors ir yra gryniausiame pavidale vi- durinėje Afrikoje, bet visgi gali buti randamas ant viso sausžemio nuo šiaurės į pietus. R. Hartmannas remiasi tuomi, jog niekur Afrikoje, teip vadinamos, įvairios veislės nesiskiria aštriai viena nuo kitos; gentes berabra, bedžia ir kitos šiaurėje, bantu pietuose, rodo reiškų giminingumą su vidurinės Afrikos nigricijais; jeigu skirstyti į veisles, tai sunku yra pasakyti apie kitus burius, ar jie priklauso prie nubijonų ar negrų. Šita sunkenybė nėra dar pergalčta ir sunku pasakyti ar anatomiškos ir kalbiškos studijos išriš tą kuomet. Vienok etnografiškoj ir tikėjimiškai-istoriškoj ap- žvalgoj Afrika tinkamai gali buti padalinta į tris dideles dalis: pietinę, vidurinę ir šiaurinę.

Pietinėj Afrikos dalyj, į rytus gyvena kafrai, į vakarus hottentotai, visur gi randame spaudžiamus ir slėgiamus bušmėnus. Kafrų vardas portugalų paimtas nuo arabiškųjų vaizbių, kurie šituo žodžiu (kafir) vadino netikius, pagonis, patys save gi šitie žmonės vadina a-bantu — žmonės. Ta pati prasmė yra duodama vardui koi-koi, kuriuo vadina save kita gente; paniekos vardas hottentot buvo duotas jiems olandiškų naujokų už jų plekšiamą, kvaksiamą, mikčiojamą kaibą. Bušmėnai fiziškai ir protiškai priklauso prie že- miausios žmonių veislės, juos atskiria kaipo laukinius nuo kitų dviejų genčių, kurias greičiau galima laikyti barbariš- komis. Hottentotai ir kafrai yra piemeniškomis tautomis, turinčiomis stovų tautišką suredymą. Pas kafrus, kurie, matomai, atėję iš šiaurės, galima net, esą, rasti pirmesnės kulturos žymes ir istoriškus minėjimus kadaisia buvusių karių ir vadovų. Jų didžiausiomis gentimis yra amaksoza, amazulu, bečuana (prie kurių priklauso ir bazuto), toliaus gi į vakarus ovaherero (ar damara). Prie hottentotų pri- klauso Namagua, ir Korana, kuomet grigua ir bastriniai

"hottentotai paeina iš susimaišymo su europiečiais. Čion męs neapšnekame naujokijos istorijos pietinėje Afrikoje, kurios, nuo 1652 m. šitos gentės vis buvo stumiamos atgal. Dabar kafrai ir hottentotai gyvena draugiškai, tankiausiai

= TO == kaipo tarnai ir darbo žmonės keturių naujokinių valsčių valdyboje; teip, pav., Priežemio naujokinėje Amafengu, veislė kafrų turi globą naujokinės. Bet keletas pirmapra- dinių genčių gyvena neprigulmingai naujokinių pakraščiuo- se, kurioms jos tankiai yra didelio nesmagumo ir pavojaus versme. Jų giminingumas su pirma buvusiais yra vienas sunkiausių paklausų pietinės Afrikos naujokinėms val- džioms.

Tikėjimiški supratimai šitų pagoniškų genčių yra teip liudni ir silpni, jog tankiai buvo sakoma, ypatingai sulyg kafrų, kad pas juos nėra jokio tikėjimo. Bet tas vienok nėra teisinga, kadangi pas visas šitas tautas męs žinome daugelį tikėjimiškų apeigų, net jeigu aiškios nuomonės apie Dievą nėra, ar bent ji yra užslėpta nuo musų žinios. Męs žinome daugelį vardų, kuriuos įvairios gentįs duoda savo dievams; pas hottentotus: Utikso, Tsui'goab, Heitsi-eibib; pas kafrus: Morimo ir Umkulumkulu. Bet męs nežinome ar jie yra gamtos dievai, piktos dvasios, numirę galingi ma- gikai, ar bočiai. Th. Hahn Tsui'goabą suprato prasmėje aušros, Reville aiškina jį mėnuliu, Heitsi-eibib gi esąs mė- nulio dievas. Šitie aiškinimai nėra tikri, nors šokiai, kurie atsibuva per jaunatį ir pilnatį pas hottentotus, matomai numoja į mėnulio garbinimą. Su didesniu tikrumu gali- me žiurėti į Umkulumkulu, Didžiąją Esybę, kaipo bočių, atėjusį nuo pradinio medžio (kiti išverčia šitą, iš nendryno). Garbinimas mirusių ir bočių labai išsiplatinęs pas šitas gen- tes. Numirėliai abelnai apsireiškia savo giminėms. gyvuliš- kuose pavidaluose. Paprotys kiekvieno praeivio mesti akmenį į tam tikrą vietą, per ką pasidarė skaitlingos ak- menų krusnys, labai gali buti, kad yra paremtas teipgi mi- rusių kultu. Greta su nuomone, jog žmonės paceina nuo me- | džių, pas kai-kurias gentes, pav., Damara, turime prierodą tikėjimo į pačjimą nuo gyvulių, susirišime su gentiniu su- rėdymu ir valgio uždraudimais (t. y. totemizmu), Kad šitos gentės nėra visiškai be poetiškos vaizdos, parodo daugelis jų mytų ir pasakų. Teip damara pasakoja, kaip žmogus at- rado ugnį ir kaip laukiniai žvėrys, išsigandę jos, nubėgo, o naminiai gyvuliai pasiliko draugėje su žmosum. Pas šitą gentę mergelės daboja šventą ugnį. Istorija mirties pra- džios yra įdomiausia ir pasakojama pietinėje Afrikoje dau gelyje pavidalų. Pas hottentotus yra mėnulis, ką siunčia

= 11122

kiškį kaipo pasiuntinį žmonijai, pasakyti jai: “kaip aš (mš- nulis) numirštu ir atgiju vėla, teip tu (žmogau) numirsi ix atgysi'. Bet kiškis perdavė savo pranešimą klaidingai ir pasakė: “kaip mėnuo miršta, teip žmogus numirs ir neat- gis". Amazulu sako, kad: Umkulumkulu pasiuntė žmogiii kameleoną su žinia, jog jis nemirs; bet kameleonas užtruko pakeliui, Umkulumkulu gi tuo tarpu permainė savo many- mą ir pasiuntė paskui jį salamandrą apskelbti žmogui mir- tį, Salamandra pasiskubino ir pirmiaus negu kameleonąs atėjo, apskelbė nelaimingą žinią. Kitoj tolimoj svieto dalyj Fidži salų gyventojai pasakoja panašią pasaką apie mirties paeigą. Hottentotų ir kafrų tikėjimas skiriasi nuo negr tikėjimo nebučia fetišizmo. = Vėlėms ir dvasioms daronfi aukojimai, bet tikrų fetišų pas juos nėra, arba beveik nėra. Teisybė, amuletai ir visokio budo raganybė lošia svarbią dalį. Burtininkai, kurie podraug yra gydytojais ir žyniais, parodo savo slaptą galybę visokiuose darbuose. Budai, kokiais jie iš jos naudojasi, skiriasi: kartais jie sutveria atskirą korporaciją, į kurią įstojama per pašventinimą, tankiaus gi buva ir teip, kad jie giedojimu ar šokiu įvarp save į ekstazą, idant galėtų prišaukti dvasias. Nuo jų lau- kiama ligų ir gyvatės įkandimo išgydymo; teipgi pergalės, lietaus, suradimo nevidoniško burtininko ir užžadėjimo nimo jo ir tt. Todel jie drauge su vadovais turi baisią galybę keršinimui asmeniškiems priešams arba prašalinimui netin- kamų žmonių; bet ir jie patys tankiai gali prakišti savo gy- vastis, jei neišpildo to, ko nuo jų reikalaujama.

Prie tikėjimiškų apeigų skaitliaus pietinėje Afrikoje, kaip ir abelnai šitoj svieto dalyj, priklauso visoki žeidimaix nančiai už vyro ir, ypatingai, apipiaustymas. Paskutiniam papuola vaikai, sulaukę subrendimo amžį, ir po to, tuojaus turi pasiduoti aštriai drausmei tulą laiką, kad paskui staiga įšokti į palaidunybės pagyvenimą. Abelnai imant, jie veda ištvirkusį gyvenimą ir turi laukinius šokius, teip, kad apik naujai atvirtusį į krikščionybę yra sakoma: “jis jau nešoka daugiau". Iš visų šitų suopročių ir papročių sunku yra išrinkti tuos, kurie yra savotiški atskiroms gentėms. Kaf- rai ir hottentotai gan greitai daugelį papročių yra pačmę vieni nuo kitų. j

Tikrieji negrai gyvena Afrikos viduryj, bet nė šiauni-

m 2 -—

nio, nė pietinio rubežiaus jų buklės negalima tikrai paro- "dyti. Ištikimų pažymybių teipgi truksta etnografiškam "dalinimui. Ikišiol žinome dar labai mažai apie daugumą genčių, gyvenančių apielinkėje didžiųjų ežerų ir upiniuose "apskričiuose Zambezi ir Kongo. Daugiau žinome apie "tautas, padarančias mahometoniškų viešpatysčių eilę nuo Senegalo iki Dardafurui, kurių istorija iš dalies mums žinoma. Gyvena ten džiolof (wolof), Hauza ir Sonrei "ir net dešimtame metašimtyj po Christui jie uždėjo ten ga- "inga mahometonų imperiją. Randame teipgi mandingos, kurių valstija Melle (teipgi mahometoniška) savo pergalė- "mis buvo žinoma tryliktame metašimtyj; ypatingai gi fulai ' (fellatah, pulbe ir peul), kurie iš pirmo atėjo iš rytų, bet "pradžioje šito metašimčio (19jo. — Vert.) paplito iš vakarų "kaipo pergalčtojai po vadovyste Danfodio, fanatiško isla- mo gaivintojo vadovyste. Šituose apskričiuose politiški ir 'etniški sanryšiai yra labai painųs. Gardas Timbuktu ant '"augštutinio Nigero, aplankytas labai nedaugelio europiečių, 'esąs vieta suėjimo kelių lygiai genčių, kurios kovoja terp "-savęs, kad apimti šitą svarbią vaizbos vietą,

Daugelį metašimčių islamas pildė civilizacijos pasiun- „tinybę vidurinėje Afrikoje. Valstijos įstatymai ar papro- „Čiai vakariniame Sudane yra mahometoniški; ir net toliaus į pietus randame islamą besiplatinant. Islamas čion yra populiarišku tikėjimu ir yra užlaikomas su fanatišku užsi- degimu; kas metas daugybės keleivių iš vidurinės Afrikos aplanko šventes Mekkoje. Teisybė, islamas nusileido dau- gumui liaudinių prietarų ir neišnaikino kaikurių stabmeldiš- kų įtikėjimų bei užlaikymų. Krikščionybė daug mažiau „Ašsiplatinusi pas negrus. Pirmiaus jai labai sekėsi. Su atradimu ir apsėdimu portugalais vakarinio pakraščio, pa- „baigoje šešiolikto metašimčio, krikščionybė platinosi Benine „dr net Kongo žemėj. Čion kuone per du šimtu metų ji ihbuvo tikėjimu didžiausios karalijos, arti susirišusios su „Portugalija, kurios sostapile buvo San Salvador, bet nuo to laiko ji išnyko, vargiai bepalikdama kokius ženklus. Protestonų misijos musų metašimčio (19to. Vert.) gali parodyti vaisingesnes, bet mažiau skaisčias pasekmes. Iš- gmus atverstų negrų vergų naujokijas (Sierra Leone, uždėta 41787 m. anglų ir Liberia. uždėta 1823 m. amerikiečių),

— 13 — krikščionybė vis liekasi pas negrus svetimšaliečių tikėjimu, į kurią tik mažuma yra atverstų; ji niekur neapturėjo tau“ : tiško tikėjimo, nežiurint kad ant Augštutinio Nigero misija“! pasekmingai yra varoma negrų. E2

'

Pav. 1. Fetišas iš Lundų vidur. Afrikoje.

Negras, anaiptol, nepriklauso prie mažiausiai apdova- notos žmonijos ryšies. Jis paprastai turi lengvai sužadi- namą vaizdą ir gyvą permanybę; jis yra karštakraujis, jaus- lus, ištikro geraširdis ir tik piktume žiaurus, labai bruz- dus, bet ne ant ilgo ir be tvirto tikslo. Reville išmetinėja negrams jų palinkimą į čvierinimąsi ir mąsčių nesusirišimą. Abelnai, jis sako, jiems truksta energijos suvartojimui jų protiškų pajiegų. Jie, žinoma, jokiu budu negali buti ski- riami prie laukinių. Jie padaro visą eilę viešpatysčių, ku- riose yra dideli gardai. Bet žiaurios karės ir vaizbavimas: vergais pragaištingai veikia į jų visuomenišką surėdymą.: Graudingą savo žemesnės vertybės, sužinybės paveikslą, su- lyginant su europiečiu, paduoda negras apie du broliu, kurių vyresniam, juodajam buvo duota pasirinkti auksas ar,

— I4 — Knyga; jis pasirinko auksą ir tokiu budu jaunesnysis gavo knygą, kuri padarė jį labai protingu ir augštesniu už jo brolį. Panašų tam mytą sutvėrė teipgi Amerikos raudon- odžiai Floridoje.

Pav. 2. Fetišas avajo gentės (nuo ežero Njasse).

Negrų šalys yra žemiausio fetišizmo bustu, kurį galima čion tyrinėti visose jo formose. Fetišai, maži ir dideli, vieši it privatiniai, yra vadinami gris-gris, ir ju-ju. Atėjus žmo- nčms į metus atsibuva išsirinkimas fetišo drauge su apipiau- stymu ir pasninku; teipgi ir ženklai, kurie pas daugelį gen- čių išpiaustoma odoje ir nudažoma (tatuiravimas), parodo, jog jie priklauso kokiam fetišui. Skirtumas fetišų ir amu- fetų nera aiškiai pažymėtas, ypatingai pas tas gentes, pas kurias islamas tik lengvai pridengia pagonybę; iš kitos pu- sės daugelis fetišų susiartina su stabais, kuomet jiems pri- dedama žmogaus galva ar sąnariai, panašiai graikų her- mams. Fetišai turi sau šventnamius ar budas; kaikuriuos

— I5 — imama su savim tik laike kelionės, kitus vienval nešiojama su savim.

Bet kaip ne prasineštų priekin fetišizmas pas negrus, nereikia vienok iš akių paleisti, jog ne visas jų tikėjimas su- sideda vien iš tarnavimo fetišams ir jog greta su juo labai išsiplatinęs įtikėjimas į dvasias ir garbinimas bočių bei gamtos. Visoki apsireiškimai ir gamtos daiktai: dangus, saulė, ypatingai mėnuo, kalnai ir upės yra tikėjimiško gar- binimo dalykais. Kai kur net apsireiškia tikėjimas į augš- čiausiąjį Dievą, sutvertoją svieto, nors, teisybė, šito Dievo jie negarbina, kadangi negrai abelnai piktus dievus garbina daugiau negu gerus. Bočių kultas teipgi labai išsiplatinęs. Dahomėjoje ir pas ašantijus mirusiems valdovams daroma didelės žmoginės aukos. Iš gyvulių ypatingai žalčiai aptu- ri tikėjimišką garbinimą. Žalčių kultas atsirado net pas amerikinius negrus, Haitije ir Luizianoje, kur jis įgijo pa- leistuvybės ir žiaurumo pobudį.

Vedimas tikėjimiškų ceremonijų priklauso fetišininkui, magikui ir kunigui, kuris vadinasi Feticero, Ganga ir Chi- tome. Jis neša apvalomasias aukas (prašalinimui nelaimių) dvasioms, maistą numirusiems, pranašauja, padaro lietų, gydo ligas, ir tt. Vienu jo svarbiausių užsiėmimų yra su- radimas prasikaltėlių. Visur yra išsiplatinęs tikėjimas, jog liga ir mirtis nėra prigimtais dalykais, bet yra padaromos piktais žavėjimais, todėl reikia surasti kaltininkas. Su dideliu lermu, kokį negrai mėgsta daryti prie kiekvienos progos, išvelka įtariamąjį ir paveda tyrimui, tankiausiai esančiam tame, jog jam duoda išgerti užnuodintą gėrymą (ištyrimas raudonu vandeniu), kuris nekalto yra išmetamas atgal, kuomet kaltininkas numiršta.

Tdomų apsireiškimą pas negrus padaro slaptos draugi- jos, kurių dauguma žinomos, tame skaitliuje tokios, kurios „gyvuoja jau keli šimtai metų, k. a. empakasseiro. Vargiai težinome tikrą šitų slaptų draugijų tikslą; vienos, regis, už- siima civilizacijos mieriais, kitos gal siekiu turi bendrą glo- bėjimą savo narių; bet nėra jokio pamato prirašinčt joms aueštesnes pažiuras ar net grynai monoteistišką mokymą. Abelnai, žmonės šneka perdaug apie gamtišką negrų palin- kimą prie monoteizmo, prirengusio jucs priimti islamą.

Čion padarysime reikalingus pastebėjimus sulyg Mada-

— TD — gaskaro salos, kuri prie Afrikos priklauso geografiškai, o ne etnografiškai. Teisybė, kad pirmieji jos gyventojai, ku- rie dar gyvuoja kaipo Vazimba ant vakarinio pakraščio ir

Pav. 3. Ganga, burtininkas iš vakarinės Afrikos, šventadieniniuose parėduose.

yra supilstę akmenines kruvas (kairns) po visą salą, tarytu giminiuojasi su negrais. Bet jie jau senai yra išvaryt atėjusių svetimžemiečių, arba susimaišę su jais. Pirm čia apsigyveno arabai, o paskui malajai. Viešpataujan gente hova, kaipo ir jos priešininkė šakalava, yra malajiš kos, kas matoma iš jų fiziško budo kaipo ir tulų psychišk ir draugijinių savotybių. Tikėjimas stabmeldiškųjų m

lagassijų neturi jokio labai įžymaus pobudžio: tikėjimas į dvasias, garbinimas bočių ir dieviškieji teismai yra čion pa- prastais dalykais. Musų metašimtyj sala perleido baisias permainas nuo to laiko, kaip energiškasis hova gentės kunigaikštis Radama (1810—1828 m.) įvedė krikščionybę ir europinę civilizaciją, kurio darbas persekiojimais buvo stabdomas jo pasekėjų, bet niekuomet nebuvo išnaikintas visai. Paskutiniais keliais metais visa Madagaskaro valsti- ja vėl buvo sukelta Prancuzijos įsikišimu.

Labiausiai susimaišę iš visokių sudėtinių dalių yra šiau- rinės Afrikos gyventojai. Jau męs nurodėme į klausimą sulyg to, kas čion turi didžiausią svarbą, ar giminingumas su negrais, ar azijatiško kraujo priemaištis. Į Egyptą vien- val suplusdavo visokios tautos: senovėje semitai, persai, arabai, graikai, romėnai, viduriniuose metašimčiuose ir nau- jesniuose laikuose arabai, turkai, Mažosios Azijos tautos ir europiečiai. Toliaus į pietus, tautose, teip vadinamose, etiopiškos grupos, yra teipgi didoka arabiško kraujo prie- maištis; kalnuotoji Abisinijos dalis dar keliais šimtais metų prieš Christų buvo naujokijama pietinių arabų (himjaritų) per ką ir kalba joje etiopiška arba geez, yra semitiška. Į vakarus nuo Egypto, šiauriniu Afrikos pakraščiu, užsiliko pirmieji gyventojai berberuose (Imošag, Berabra), o teipgi tuareguose ir tibbu Sacharos dykumos. Vienok semitiš- kosios naujokijos ir romėnų užkariavimai senovėje, syriškai arabiškos kareivijos ir turkų valdžia viduriniuose meta- šimčiuose bei naujesniuose laikuose, prie ko reikia prijungti daugybę prigabentų čion krikščionių vergais, padarė tą mencių sumaišytos žmonijos, kuri paprastai turi maurų vardą (moriskai ). Šita Afrikos dalis yra vienintėlė, kuri įeina į visasvietinę istoriją.

Šiaurinėje Afrikoje kuone visur viešpatauja islamas. Tik kaikurios gentės ant augštesnio Nyliaus yra dar pago- niškomis, pas egyptiškus koptus gi kaipo ir pas abisiniečius randame monotfizitiškąją krikščionybę. Koptai po savo patriarcho vyriausybe per daugelį metašimčių priespaudos tvirtai laikėsi krikščionybės, nors reikia pripažinti, kad jie nupuole. Bet dar labiaus nupuolęs yra tikėjimo ir doros stovis Abisinijoje, kur krikščionybė susirišo ne tik su ma- hometonais ir žydais (abisiniškas žydas vadinasi falaša), bet net su pagoniškais elementais. Keržjimas ir AS „Brie:

| VYTAUTO TO DIDŽ į |

BLIOTEKA | 1

TR —

tarai, baimė piktų akių ir raganybės, supratimas apie bud- das, teip vadinamas dvasias pasiverčiančias į gyvulius, yra randama visur. Krikščionybė pati yra tik iš užlaikymo kaikurių ceremonijų; kunigija atsižymi savo tamsumu ir ištvirkimu. Todėl Abisnijoje krikščionybė vargiai viršija pagonybę ir butų greičiau : pirmyneiga, o ne atžagareiviš- kumu, jei šalis visai atvirstų į islamą, kuris čion vienval auga.

Islamas šiaurinėje Afrikoje yra griežtai stačiatikiškas ir išpažysta Sunna kaipo ir Koraną. Egyptas per metašim- čius yra buvęs mahometonų civilizacijos sėdyne; gardas Kairo su savo puikioms mečetėmis, kurių Al-Ažar mečetė yra naudojama universiteto, yra vis dar mahometonų pažin- ties centru. Kad islamas ant Augštutinio Nyliaus, Nubi- joje ir Sudane gali paversti gyventojus į aršiausius fana- tikus, tai tas tankiai buvo parodyta šiolaikinėje istorijoje vienvaliniu apsireiškimu mahdijų — tikėjimo vadovų. Tir- laukyj puritaniška Snussi sekta turi daugelį pasekėjų. Šiauriniu valstijos pakraščiu, jei nėra apnaujokytos euro- piečiais, kaip Alžyras ir Tunisas, atstumia kiek galėdamas visas svetimas įtekmes; Morokko yra valstija visai užda- ryta nuo. musų civilizacijos, Nuo pirmo įvedimo islamo, šitos šalys buvo garsios savo tikėjimišku uolumu; viduri- niuose amžiuose jos išdavė dvi dinastijas subergždėju- siems išpanams, Almoravidus ir Almohadus. Po šiai dienai randame ten klėstint garbinimą mirusių ir gyvų šventųjų (marabutai). Mažai žymių galima rasti ar laukti šitose šalyse atgijimui dabartinės ar ateitinės mahometonų kultu- ros, kuri savo čiukurą pasiekė viduriniuose metašimčiuose.

3. Amerikos Laukiniai.

Nusisiuntimo raštai. Bibliografija yra pas Waitzą, III (1862) ir IV (1864). Iš specijališkų katalogų paminėsime pilniausią, ypatingai su- lyg geografiškų ir teipgi etnografiškų knygų Fred. Muellerio (Amster- dam, 1877 m.). Senesni aprašymai kelionių, pradedant nuo 17to meta- šimčio, yra dabar tik bibliografiškos vertės. "Tas pats yra teipgi su rinktiniais veikalas, branginamais savo laike, nuveiktais katalikiškų misijonierių 18to metašimčio (Lafiteau ir Charlevoix) apie šiaurinę Ame- riką. Ikišiol užlaikė savo vertę gyvi vietinių padėjimo išjautojimai dide- liame istoriškame Robertsono veikale, The History of America, ir pas Prescottą, Conguest of Mexico ir Conguest of Peru. Ir naujų aprašymų kelionių branginamais yra teip dėl jų paveikslų kaip ir turinio, A. v. Humboldto ir princo Maksimiliano v. Vied veikalai.

Apžvalga įvairių šitos svieto dalies tikėjimų, pilna žinių, yra su- teikta J. G. Muellerio, Geschichte der Amerikanischen Urretigionen

(2ra laid, 1867), turtinga žinių kasykla, bet teiraujanties jos, reikia atminti, jog autoriaus teorija visur daro skirtumą terp šiaurinio tik6- jimo į dvasias ir pietinio garbinimo saulės. Sulyg Grenlandijos di- džiausia žinios versme tebėra vis P. Egede, Nachrichten von Groenland (1790). Catlino, Schoolerafto veikalai ir skaitlingos D. G. Brintono kny- gos, kuriomis, žinoma, reikia naudotis atsargiai, turi svarbius paste- bėjimus sulyg šiaurinės Amerikos indijonų. Branginamas, tik beveik perplatus rinkinys padarytas H. H. Bancrofto, Native Races Of the Pacific States of North America (5 tom., 1875 m.).

A. Reville apšneka civilizuotų tautų tikėjimus savo, Les religions du Memgue et de VAmerigue centrale et du Perou (1885 m.); jis skaitė Hebbert paskaitas sulyg šito dalyko Anglijoje 1884 m. Apie Meksiką: E. B. Tylor, Anahuac, or Mexico and the Mezicans (1861 m.), tas pats Enc. Brit.

Apie vidurinę Ameriką: Brausseur de Bourbourg, Histoire des nations civilisees du Meazigue et de V Amerigue centrale, durant les siecles anterieurs a OC. OColomb (1857—59 m., 4 tom.). Apie Peruviją R. B. Brehmo veikalas, Das Inkareich (1887 m.).

žinios, susidedančios iš vietiniškų raštų ir senų išpaniškų apy- skaitų, yra surinktos Kingsborough' Antiguities of Mexico (1881—48 m.), ir branginamasis prancuzų rinkinys Ternaux-Companso (nuo 1837 m.), bei keletas kitų išleidimų Hakluyt draugijos.

Paklausai, užimanti etnografiją sulyg šitos svieto da- lies, yra vienumo ir savistovystės paklausais amerikoniš- kosios veislės. Bet net ir tie, kurie žiuri į visus amerikie- čius kaipo į vieną žmonių veislę, išskiria iš jų eskimosus ir grenlandus, gyvenančius šiaurinėj sausžemio dalyj; pasta- rieji arba yra priskaitomi prie mongolų, arba, priskyrus prie jų kaikurias žemgalinės Azijos gentis, padaro iš jų atskirą, arktiškąją ar hyperborėjišką veislę, kuri vienok turi daug susilietimo taškų kaip su mongoliška teip ypa- tingai su amerikine veisle. Prileidimas atskiros amerikinės veislės yra ginčijamas iš įvairių pusių. Buvo, ir iš dalies dabar dar yra, labai pasiplatinęs manymas, skaitąs juos mongolų atmaina arba mongolų ir malajų sąmišiu. Fr. Mueller gina jų atskirumą ir drauge su tuo vienumą, kuo- met antropologai ir etnografai, ypatingai amerikiniai, pa- linkę yra greičiau juos dalyti į dvi ar daugiau, nepriklau- sančių viena nuo kitos grupų. Gali buti, kad mokslas nie- galima duoti jokio neužginčijamo prirodymo naudai many- mo apie susirišimą amerikiečių su kitomis veislėmis. Tei- sybė, yra kaikurios žymės susinešimų Amerikos su Senuo- Ju Svietu pirma jos atradimo. Iš vidurinių metašimčių is- landiečių rašliavos matome, jog jie pažinojo Grenlandiją, ir, plaukiodami pakraščiais, nueidinėjo toli į pietus. Jog gentės, gyvenusios vakariniu šiaurinės Amerikos pakraščiu,

26. —

turėjo susinešimus su Azijos tautomis, tai tas, šiek-tiek, yra galimu. Bet abiejuose šituose atsitikimuose nėra Ži- nios, kaip toli šitie susinešimai siekė ir kokią jie turėjo prasmę. Nė tiziškas žmonių veislių sudėjimas, nė augmeni- ja (žlora) ir gyvija (iauna) šitoje dėstyj, tarytum ne- duoda jokio pagrindo teisingam išrišimui. Priešingai, iš civilizacijų pobudžio, ypatingai Meksikoje ir Peruvijoje, buvo išvedžiojama apie susirišimą jų su senovės civilizuo- tomis tautomis. Buvo manoma, ir dabar dar kartais yra

+

—

Ę-

(pla RRž——2 ia T ei = =“

fi

Pav. 4. Aztekų persikėlimas.

manoma, jog tik tokiu budu gali buti išaiškinta reiškus pa- našumas dailės, papročių ir pažiurų šitų tautų ir tautų Senojo Svieto. Spėta, kad mokytojais jų buvo išsisklaidę po svietą žydai, finikiniai marininkai ir naujasčdžiai, azija- tiškieji buddistai, ir tt. Dar paskutiniame laike chinų ži- nia iš penkto metašimčio apie vakarų šalį Fuzang buvo taikoma prie Amerikos, iš kitos gi pusės buvo stengtasi iš- vesti meksikiečių pažiuras nuo senovės keltų*). Bet tas viskas reikia laikyti klaidingu; šalis Fuzang, be abejonės,

*) Ch. G. Liland, Fusang or the discovery of America by chinese

buddhist priests in the fifth century (1875 m.); E. Bovua, L' Elysse des Mexicains compare a celui des Celtes (R. H. R. 1884 m. II.).

buvo Japonija. Ar vienumas amerikinės veislės gali buti parodytas lingvistikos, tai teipgi reikia pripažinti atviru paklausu; ikišiol męs esame tik perijode mokymos atskirų kalbų grupų, sonoriškos (Meksika) ir Kečua (Peruvija).

Tokiu budu negalime dar laukti moksliškai užtikrinamo klasavimo pirmųjų Amerikos gyventojų. Sekančioj trum- poj apžvalgoj pasistengsime, kiek galėdami, suvesti tikres- nius gautų išvadų. Nuo šiaurinės Amerikos indijonų, ankš- tesnėj prasmėj vadinamų raudonodžiais, atskiria kaipir atskirą grupą gentes, gyvenančias į vakarus nuo Uolinių kal- nų ir upinio Oregono apskričio iki jurai. Svarbesnėmis raudonodžių gentėmis yra atapaskai (čippevai), irokėzai, algonkinai, dakotai (Sioux), appalačiai (krykai), kuomet načėzai, gyvenanti pa- -Mississippiu žemyn, ankštai liečiasi iš vienos pusės su appalačiais, iš kitos, su Meksikos gyven- tojais. Meksikoje galima atskirti trįs sluogsniai; vienas, kuriam priklauso pirmieji gyventojai, tame skaitliuje čiči- mekai, paskui pirmas toltekų persikėlimas ir antras aztekų persikėlimas. Toltekai atėjo nuo šiaurės, bet po daugelio metašimčių viešpatavimo jie, regimai, buvo nuvaryti į pie- tus pirmųjų gyventojų, po ko šalis buvo užkariauta atėjusių iš šiaurės karingų aztekų. Vidurinėje Amerikoje gyveno gentė maja, prie kurios priklausė kvičiai. Šiauriniu Pieti- nės Amerikos pakraščiu ir ant Antilinių salų gyveno aro- vakai ir karibai. Musų pažintis ypatingai menka sulyg pie- tinės Amerikos tautų. Męs atskiriame Brazilijos gentes (tupi, gvarani, botokudai), abiponus ir pampasų indijonus, araukonus, patagonus (tehuelhet) ir Ugninės Žemės gy- ventojus (Terra del Fuego). Siaura žemės juosta vakari- niu pakraščiu buvo apgyventa civilizuotų tautų; šiaurėje (dabartinėje Naujoje Grenadoje) gyveno čibčai ir muiskai, toliaus kiek į pietus žydėjo peruvijonų civilizacija, kurių se- nesnė sedyba buvo šale Titikaka ežero, kuomet vėliaus val- dymo stovis buvo užimtas inkų genčių, gyvenusių Kusko šalyje. Inkai priklausė tautai kvičua (kešua), su kuria gi- miniuojasi aimara.

Amerikinė veislė sulyg savo pobudžio daugumu pri- mena mums malajus. Amerikietis yra užsiveręs savyje, laiko save rimtai, garbiai ir atsižymi dideliu pakantrumu, Ypatingai išlaikyme kančių. Jis yra tylus ir pasalus, nar- sus, piktas, nuožmus ir pakerštingas. Jis nėra tikęs greitai

——22 —

perimti ką naujo ir pritaikyti prie aplinkybių; jis mąsto pats sau, bet jo vidurinis gyvenimas turtingesnis už gyvenimą daugelio kitų žemesnių veislių, net negrų, kurie iš didesnės dalies pereina jį savo išlaukine daba. Su šitomis atžymy- bėmis pobudžio, teipgi iš kitos pusės su dideliu auginamų augalų ir naudingų gyvulių trukumu ankštai sujungta ame- rikinės kulturos formos. Amerikietis — medžiotojas, žve- jas, kareivis ant žemės ir vandens, bet ne žemdirbys ir ne piemuo. Šitoj svieto dalyj reiški yra nebutis tarpinių civi- lizacijos laipsnių. Amerikos gyventojai arba laukiniai, ar- ba civilizuotos tautos, teisybė, vos išėję iš barbarinio stovio. Senaisiais kulturos centrais Amerikoje yra Peru- vija, vidurinė Amerika, ypatingai Jukatanas, Honduras ir Meksika; pilis Mississippi ir Ohio (Ohajo) paupiais teipgi nurodo į senovės civilizaciją. Kitos šitos svieto šalies gen- tės gyveno laukiniame stovyje. Vienok karingieji rau- donodžiai, užsiimanti plėšimu ant jurių, karibai, kuriems Antilių gyventojai davė kanibalų vardą, stovėjo augščiau už Brazilijos ir Ugninės Žemės vietinius gyventojus, kuriuos paprastai priskaitoma prie žemiausių žmonių veislių.

Ikišiolai šnekėjome tik apie pirmuosius Amerikos gy- ventojus. Jie kuone visiškai yra išvaryti ir sunaikinti euro- pinių naujasėdžių bei pergalčtojų ir tik iš dalies jie susi- maiše su jais. Raudonodžių gentes buvo nušluotos karių ir jų pačių nedorumo; daugumas etnografų pranašauja jiems tikrą galą ir nelaukia daug nuo jų pavieningų mė- ginimų priprasti prie stovaus žemdirbinio gyvenimo. Iš galingų kadaisia karibų likę vos keli tukstančiai. Iš kitos pusės, pietinėje, kaipo ir vidurinėje Amerikoje ir Meksiko- ie europiečiai daugumoj susimaišė su vietiniais, bet Jungti- nėse Šiaurinės Amerikos Valstijose tą vargiai galima pa- sakyti. Šiaurėje daugiausiai germaniški (angliški) nausė- džiai ką apvaldė žemę. Vienok tulas susimaišymas buvo prancuzų elemento Kanadoje ir Luizianoje; Meksikoje gi ir visur pietuose gyventojai susimaišę su romėniškų ele- mentu (išpanais ir portugalais). Kaipo trečią elementą turime imti į skaitlių negrus, kurie buvo suvilkti į Ameri- ką dideliais buriais kapo vergai, nes vietiniai negalėjo pa- prasto darbo dirbti. Ypatingai Meksikoje, vidurinėje Ame- rikoje ir Antilėse yra skaitlingos maišytų veislių atmainos:

"

— 23 — mulattos (europietis ir negras), mestizos (europietis ir ame- rikietis), ir tt.

Bet dabar turime pasižiurėti į senovės Amerikos tikė- jimus; pirmiausiai imsime apšnekėti laukinių tikėjimus. Kaip jau matėme, grenlandus ir eskimosus, kurie vadina sa- ve Innuit (žmonės), apšnekčsime kas sau, Šitų žmonių daugelį misijonieriai atvertė į krikščionybę pereitame metašimtyj (18tame), nors, žinoma, negalėjo išnaikinti pa- gonybės prietarų net iš tarpo krikščionių. Senovės tikėji- mas turi kelias savotybes; jomis yra: tikėjimas į gamtiškas dvasias, į gyvenimą po myriui ir į raganybę. Magikas an- gekok turi didelę įtekmę.

Apšnekėdami Amerikos laukinius neminėsime tų pa- žymybių, kurios yra abelnos visiems arba daugumui kitų laukinių. Bet turime nurodyti į tulas smarkiai atsižymėjančias savotybes, kaip ve totemizmas pas raudonodžius. Burys ar giminė turi savo šventą gy- vulį, kuris yra garbinamas ir laikomas kaipo bočius. Ant nelaimės męs jau negalime pilnai ištirti pas Amerikos lau- kinius viso draugijinio surėdymo, kuris yra surištas su to- temizmu. Ant viso sausžemio randame laisvus tuokimos įsta- tymus; polyandrija, egzogamija (pav. pas karibus, kur vy- rai ir moterys kalba kitokia kalba) ir motininis giminingu- mas yra smarkiai išbujoję. Bet kuomet žmonės turėjo

progą rinkti mažesnes smulkmenas sulyg pirmųjų amerikie-

čių, tai atidžia nebuvo pakaktinai nukreipta į šituos klausi- mus. Antra totemizmo puse yra garbinimas gyvulių; šitą randame įvairiose formose ant viso sausžemio ir ypatingai pas raudonodžius. Dvasios yra išreiškiamos gyvulių pa- veikslais kaipo paukščiai, kiškiai, želvės, ir tt. Pantomy- miški šokiai su gyvulių kaukėmis turėjo tikėjimišką pras- mę, nes šokikas. rodė save tokiu patim, kaip ir garbinamoji esybė. Jaunikaitis, kuris savo jaunuose metuose turėjo išsi- rinkti sau vaistinį krepšį, kurį jis visą gyvenimą nešiojo su savim, darė jį iš kailio gyvulio, kurį pirmiausiai susapnavo.

Raudonodžių tikėjimas yra garbinimu dvasių. Šitos dva- sios, Manitu, yra tik menkai pavienuotos ir tarytum yra

sujungtos su gamtos elementais. Terp šitų dvasių vadas yra žiurimas "kaipo “didėji dvasia“; šitas paprotis tan- kiai buvo vartojamas parodymui, jog raudonodžiai turi

— 24 — gryną, kuone monoteistišką tikėjimą. Bet tas yra dideliu apsirikimu ; kaip dideli darbai nebutų prirašomi “didžiąjai dvasiai", ji vis priklauso prie žemo tikėjimo laipsnio ir paprastai yra išreiškiama gyvulio paveikslu. Tai tik dėl stokos pavienystės, kad ji jungia savyje kuone visas die- viškas savybes, kurios yra garbinamos laukinių; ji yra su- jungta su garbinimu gamtos kaipo ir su garbinimu bočių ir jos garbinimo pavidalas nėra augštesniu laipsniu už raga- nybę. Kartais ji yra suprantama žmogumi ir tąsyk visoki mytai yra pasakojami apie ją. Manabozo, vakarinis vėjas paprastai yra epiškojo mytų cikliaus karžygiu, apie kurį pasakojama visoki nuotikiai, ikišiolai užsilikę pas žmones. Schoolcraft surinko šituos mytus, o iš jų Longfellow pačmė medžiagą “Hiawathai". Įdomus manymas, randamas ne tik pas raudonodžius, bet ir pas kitas gentes yra tame, kad didėji dvasia turi motiną ar močiutę, kame J. G. Mueller mato pripažinimą likimo galybės, viešpataujančios ant dvasių.

Iš tikėjimiškų ceremonijų visoj šitoj svieto dalyj išsi- platinę aukojimai žmonių ir žmogėdybė. Ypatingas